Kelionė.

Man labai patinka ši kelionė.Kai sėdi patogiai įsitaisiusi keleivio vietoje.Bet kai pro langą matai vien tik tamsą.Matai daug šešėlių ir jie tave baugina.Kai tavo kūnu bėgioja šiurpuliukas.Bet tu sėdi ir apsimeti,kad esi drąsi.Kad nieko nebijai.Kad esi bebaimė.Bet esi tik žmogus.Tačiau tas,kuris kovoja ir nebijo net pralaimėti.Tu važiuoji sėdėdama priešais langą ir nieko nematai.Net savęs pačios.Savo kūno ir sielos taip pat.Ir dar ta bauginanti tyla.Tik staiga...Pro langą tolumoje matai šviesą.Ir ji vis artėja prie tavęs.Ir ji apšviečia tave ir visą pasaulį.Pamatai viską,ką taip troškai pamatyti.Pamatai meilę,draugystę,nuoširdumą,gerumą,linksmumą.Ir visa tai tau sukelia šypseną.Bet šviesos dėka pamatai iri liūdesį,skausmą,neapykantą,kerštą,baimę.Ir tai sukelia tavyje sąmyšį.Bet tu toliau apsimeti bebaime kovotoja,kuriai niekas nebaisu.Tu labai nori paliesti tą šviesą,bet tavo rankų pirštai užčiuopia tik lango stiklą.Tu išgirsti kažką nuostabaus,kažką,kas skamba lyg saulės juokas,lyg žvaigždžių žvilgsniai paliestų tave ir tu pajustum begalinę šilumą.Ir tu pajauti tą gerąją priklausomybę,kurios niekada neatsikratysi.Bet ji tavęs negramzdins,ji tau padės.Ir tu jausi ją visą gyvenimą,tarsi milijonai drugelių liestų tavo kūną savo sparneliais.Ta kelionė tęsiasi visą amžinybę.Tu pamatai ir pajauti ir gėrį,ir blogį,ir grožį,ir bjaurumą.Labai daug.Tai lyg sapnas tik skiriasi nuo sapno tuo,kad tai tikra.Tu važiuoji taip ilgai ir per tą laiką tu išmoksti nugalėti blogį,išmoksti mylėti,išmoksti atleisti,išmoksti draugauti,išmoksti padėti,išmoksti juoktis,išmoksti ir liūdėti,kentėti,neapkęsti,bijoti,pasiduoti,išmoksti nepalūžti ir kovoti,parkristi ir atsistoti.Išmokti atsiriboti nuo blogio ir semtis energijos iš gėrio.Ir tu supranti,kad ši kelionė verta visko,nesigaili,kad keliauji,nesigaili,kad kenti,nes ir džiaugiesi.Tu supranti,kad ši kelionė pati geriausia,kad nenorėtum jokios kitos.O kai atvažiuoji į paskutinę stotelę,tu supranti,kad buvo verta.Buvo verta keliauti.

Dėl savęs.

Sveiki.

Ir vėl ilgai nerašiau.Jau praėjo mėnuo.Su kiekviena diena stengiuosi tapti vis stipresnė.Tačiau,žinoma,ne visada pavyksta.Kol neįvyko tiek daug dalykų,net neįsivaizdavau,kaip sunku yra pradėti gyvenimą iš naujo,nuo naujo lapo,kaip sunku vėl atsistoti ant kojų,o svarbiausia nesuklupti it nepalūžti vėl.Nesu ideali,todėl sakau,kad man ne visada pavyksta.Bet nuostabiausia yra tai,kad po kiek laiko vis tiek atsistoju ir einu toliau.Esu dėkinga už tai.Dabar kaip niekad branginu tai,ką turiu.Ir esu dėl to laiminga.Suprantu,kad esu laiminga turėdama ne daugiau,o gal net kartais mažiau.Labiausiai stengiuosi nepalūžti dėl savęs pačios,nes sukelsiu skausmą tik sau.Ir tai nėra savanaudiška.Tiesiog reikia mylėti save.Tai tikrų tikriausia tiesa.O meilė,kurios negaliu parodyti...Sugebu išreikšti kitur.Tiek malonumo ir šypsenų man sukelia muzika.Tai tiesiog stebuklas.Taip pat nuostabu tai,jog savo emocijas,jausmus,viską sugebu išreikšti kūryboje.Man taip patinka paskęsti:muzikoje ir kūryboje.Gal dar knygose,nes jos dar labiau išlaisvina vaizduotę.Linkiu visiems po kiekvieno parkritimo atsistoti ir eiti toliau vis stipresniais ir stipresniais.Iki.

My favorites now: