Kelionė.

Man labai patinka ši kelionė.Kai sėdi patogiai įsitaisiusi keleivio vietoje.Bet kai pro langą matai vien tik tamsą.Matai daug šešėlių ir jie tave baugina.Kai tavo kūnu bėgioja šiurpuliukas.Bet tu sėdi ir apsimeti,kad esi drąsi.Kad nieko nebijai.Kad esi bebaimė.Bet esi tik žmogus.Tačiau tas,kuris kovoja ir nebijo net pralaimėti.Tu važiuoji sėdėdama priešais langą ir nieko nematai.Net savęs pačios.Savo kūno ir sielos taip pat.Ir dar ta bauginanti tyla.Tik staiga...Pro langą tolumoje matai šviesą.Ir ji vis artėja prie tavęs.Ir ji apšviečia tave ir visą pasaulį.Pamatai viską,ką taip troškai pamatyti.Pamatai meilę,draugystę,nuoširdumą,gerumą,linksmumą.Ir visa tai tau sukelia šypseną.Bet šviesos dėka pamatai iri liūdesį,skausmą,neapykantą,kerštą,baimę.Ir tai sukelia tavyje sąmyšį.Bet tu toliau apsimeti bebaime kovotoja,kuriai niekas nebaisu.Tu labai nori paliesti tą šviesą,bet tavo rankų pirštai užčiuopia tik lango stiklą.Tu išgirsti kažką nuostabaus,kažką,kas skamba lyg saulės juokas,lyg žvaigždžių žvilgsniai paliestų tave ir tu pajustum begalinę šilumą.Ir tu pajauti tą gerąją priklausomybę,kurios niekada neatsikratysi.Bet ji tavęs negramzdins,ji tau padės.Ir tu jausi ją visą gyvenimą,tarsi milijonai drugelių liestų tavo kūną savo sparneliais.Ta kelionė tęsiasi visą amžinybę.Tu pamatai ir pajauti ir gėrį,ir blogį,ir grožį,ir bjaurumą.Labai daug.Tai lyg sapnas tik skiriasi nuo sapno tuo,kad tai tikra.Tu važiuoji taip ilgai ir per tą laiką tu išmoksti nugalėti blogį,išmoksti mylėti,išmoksti atleisti,išmoksti draugauti,išmoksti padėti,išmoksti juoktis,išmoksti ir liūdėti,kentėti,neapkęsti,bijoti,pasiduoti,išmoksti nepalūžti ir kovoti,parkristi ir atsistoti.Išmokti atsiriboti nuo blogio ir semtis energijos iš gėrio.Ir tu supranti,kad ši kelionė verta visko,nesigaili,kad keliauji,nesigaili,kad kenti,nes ir džiaugiesi.Tu supranti,kad ši kelionė pati geriausia,kad nenorėtum jokios kitos.O kai atvažiuoji į paskutinę stotelę,tu supranti,kad buvo verta.Buvo verta keliauti.